Geografija

Biržai. Alaus kelias Alus jau nuo senovės žinomas visoje Lietuvoje. Nuo seno žinoma, kaip geriausių aludarių kraštu, tapo šiaurės Lietuva (ypač Biržai, Kupiškis, Pasvalys). Todėl ir Biržų alus pateko į istorijos užrašus, tapo kultūros bei meno dalimi. Tai įrodo ir Biržų krašto muziejuje ,,Sėla” saugoma Tiškevičių, peremusių alaus daryklą iš nusigyvenusių didikų Radvilų 1881 metais gaminamo alaus butelio atiketė. Šioje eiketėje matoma, kad Biržuose grafų Tiškevičių darykloje gaminamas ,,Biržų alus” pačioje alaus gimtinėje Vokietijoje buvo apdovanotas parodų medaliais. ·         Kaimuose alų virdavo kone kiekvienas pagal savo gaminimo technologijas, kurios būdavo perduodamos sūnums iš kartos į kartą. ·         Nuo seniausių laikų buvo verdamas miežinis alus, naudotas net ritualiniais tikslais.  ·         1704 m. po mūšio su švedais, kurio metu buvo beveik sunaikintas visas miestas – pirma buvo atstatyta alaus darykla, o ne miesto rotušė. ·         1686 m. buvo įku

Biržų apylinkės buvo gyvenamos jau neolite. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492) dovanojo Trakų vaivadai Radvilai Astikaičiui 6 pavaldinius ir žemės. Radvilos čia plėtė savo valdas ir valdė Biržus iki 19 a. pradžios. 1500 pastatyta katalikų bažnyčia. Miestelis pirmąkart paminėtas 1520 (buvo 53 namai). 1542–45 prie jo minima ir Astravo žemė. Biržai buvo strategiškai svarbūs – pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į Rygos uostą. 1547 tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Livonijos pasienio tvirtove. Biržų miesto istorija iki XV—XVI a. tėra labai mažai žinoma. Biržų praeitį tyrinėjęs ir specialią studiją parašęs prof. Jonas Yčas mano, kad XIII-XlV a. Biržų apylinkės dar nebuvo gyvenamos ir todėl kalbėti apie to laikmečio Biržų istoriją nebūtų pagrindo: tada čia buvę vieni miškai. Radvilų giminės, su kuria taip surišti Biržai, lizdas taip pat nesa

Biržams herbą su Magdeburgo teisėmis suteikė karalius Zigmantas Vaza 1589 m. Herbo auksiniame lauke ant rudo koto plevėsuojanti sidabrinė vėliava su juodu ereliu. Paukščio kojos ir snapas auksiniai, nagai - sidabriniai. Skydą juosia žalias laurų vainikas. Herbo simboliai pabrėžia Biržų-Dubingių atšakos Radvilų karinę šlovę, kunigaikščių kilmę, miesto priklausomybė Radviloms. Biržų herbas unikalus yra tuo, kad geltoną skydą, kuriame pavaizduota plevėsuojanti balta vėliava su juodu Romos imperijos ereliu, juosė antikinis laurų vainikas. Tokį vainiką, pabrėžiantį Biržų kunigaikštystės reikšmę ir aukštinantį jos savininkų karinę šlovę bei kunigaikštišką kilmę, visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo tik Biržų herbas. 1788 – 1792m. per Ketverių metų seimo reformas, Biržų herbas galima sakyti pasikeitė iš esmės, Biržai turėję savo herbą su juodu ereliu daugiau kaip 200 metų, gavo Kėdainių herbą. Manytina, kad taip atsitiko, todėl kad ir Biržai, ir Kėdainiai priklausė Radvilom

Kada čia pastatyta pirmoji Rytų katalikų bažnyčia, neaišku. 1553 m. sąrašuose pažymėta, kad Biržų klebonas turėjęs mokėti sidabrinės mokestį; daroma išvada, kad tada turėjo būti ir bažnyčia, statyta dar prieš minėtus metus. Reformacijos metu katalikai turėjo bylų su reformatais, ir jų bažnyčia buvo atitekusi šiems. Katalikai Biržuose tada buvo sumenkę ir atsigavo tik XVIII a. pradžioje, kai Biržų kunigaikštija, išmirus senajai Radvilų linijai, perėjo į Nesvyžiaus Radvilų rankas. Radvilų patvarkymu katalikai negalėjo būti renkami į miesto valdybą ar užimti valdinių bei miesto tarnybų. 1736 m. seimas disidentus buvo paskelbęs krašto išdavikais, ir šie nebegalėjo užimti atsakingų vietų miesto įstaigose. Reformatai pradėti šalinti iš atsakingų pareigų pilyje ir administracijoje. 1692 m. Radvilaitė katalikų bažnyčią atnaujino. 1853 m. grafas Tiškevičius pastatė dabartinę būrinę Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią. Biržai buvo Panevėžio vyskupijos dekanato centras. 1936 m. parapi

Biržų pilis - vienintelė Lietuvoje renesansinė bastioninė pilis, istorijos ir architektūros paminklas. Anot legendos, bebaigiant ją statyti, vis sugriūdavęs vienas pilies kampas; nuolat atstatomas jis vėl nugriūdavo tarsi užkerėtas. Imta baimintis, jog toje sienoje įkūnyta dangaus bausmė, taigi išminčiai žiniuoniai patarė užkalbėjimą nutraukti. Mėnulio pilnaties metu, jiems patiems nusprendus pasiaukoti tėvynės labui, sienoje buvo užmūryta iš bažnyčios po tuoktuvių grįžtanti jaunavedžių pora. Netgi šalį siaubiant karams, kuomet pilis buvo sugriauta, pietrytinis jos kampas išliko tvirtas – kaip lietuvių krašto žmonių meilės ir ištikimybės tėvynei bei artimui ženklas. Biržų pilis – pilis Biržuose, Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Pilyje įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir biblioteka. Pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Pilis pradėta statyti apie 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciat

Astravo dvaras Astravo gyvenvietė minima XVI a., manoma, kad buvo įkurta dar ankščiau Apasčios upės pakrantėje. Pirmasis žinomas Astravo savininkas - Dembskis, tačiau jau XVI-XVIII a. Astrave buvo Biržų Radvilų valdomas palivarkas. XIX a. pradžioje Biržus iš kunigaikščių Radvilų, valdžiusių juos apie 360 metų, įsigijo grafai Tiškevičiai. XIX a. pr. - XX a. I pusėje Biržus valdė kelios grafų Tiškevičių kartos. Jonas Tiškevičius (1802-1862) paveldėjęs Biržus atsisakė minties atstatyti istorinės pilies griuvėsius ir ten įrengti savo rezidenciją. Vietą reprezentaciniams rūmams pasirinko Astrave už trijų kilometrų nuo Biržų centro, Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apasčios upės, pusiasalyje priešais miestą. XVI-XVII a. Astravo palivarką Radvilos nuomojo įvairiems asmenims. 1805 m. sudarytas Biržų dvaro užstatymo aprašas liudija, kad mūrinių pastatų čia nebuvo, tačiau XIX a. antrame ar trečiame dešimtmetyje Astrave pastatytas stačiakampio plano mūrinis gyvenamasis namas su kampiniai