Biržų tikybinės bendruomenės
Kada čia pastatyta pirmoji Rytų katalikų bažnyčia, neaišku. 1553 m. sąrašuose pažymėta, kad Biržų klebonas turėjęs mokėti sidabrinės mokestį; daroma išvada, kad tada turėjo būti ir bažnyčia, statyta dar prieš minėtus metus. Reformacijos metu katalikai turėjo bylų su reformatais, ir jų bažnyčia buvo atitekusi šiems. Katalikai Biržuose tada buvo sumenkę ir atsigavo tik XVIII a. pradžioje, kai Biržų kunigaikštija, išmirus senajai Radvilų linijai, perėjo į Nesvyžiaus Radvilų rankas. Radvilų patvarkymu katalikai negalėjo būti renkami į miesto valdybą ar užimti valdinių bei miesto tarnybų. 1736 m. seimas disidentus buvo paskelbęs krašto išdavikais, ir šie nebegalėjo užimti atsakingų vietų miesto įstaigose. Reformatai pradėti šalinti iš atsakingų pareigų pilyje ir administracijoje.
1692 m. Radvilaitė katalikų bažnyčią atnaujino. 1853 m. grafas Tiškevičius pastatė dabartinę būrinę Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią. Biržai buvo Panevėžio vyskupijos dekanato centras. 1936 m. parapijai priklausė 6762 katalikai.
1589. V. 1. dokumentu Radvila, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai". Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro, patarėjų, skobnininkų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 m. Biržuose jau dirbo keli evange likų kunigai. Radvilos užtikrino jiems išlaikymą. Prof. J. Yčas spėlioja, kad šis bažnyčios pastatas galėjęs dingti 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Po to ji buvo atstatyta.
1704 m., degant Biržams, sudegė ir evangelikų reformatų bažnyčia, tačiau jau 1705 m. ji vėl buvo atstatyta. 1741 m. ji buvo algauninkų sunaikinta ir po katalikų trukdymų, tik 1771 m. atstatyta.
Religinės kovos tarp katalikų ir reformatų Biržuose savo laiku buvo įgavusios aštrias for mas, su dideliais išsišokimais, net žudymais, čia iš vienos, čia iš antros pusės. Iš pradžių reformatai persekiojo katalikus. Neretai valstietis, perėjęs į reformatus, galėdavo išvaryti iš ūkio turtingesnį kataliką, pasiimdamas jo turtą. Po 1736 m. reformatai pradėti varžyti.
1874 m. buvo baigta statyti ir iškilmingai pašventinta nauja mūrinė bažnyčia. Biržai virto evangelikų reformatų sinodo centru. Parapija ir bažnyčia veikia ir po II pasaulinio karo. Biržų archyvuose akcentuojama, tvirtina prof. J. Yčas, kad evangelikų liuteronų parapija buvusi sudaryta iš lietuviams svetimo gaivalo. Privilegiją ją įsteigti išleido kunigaikštis Radvila 1636. XI. 23. Parapija buvo įrašyta į Upytės teismo knygas tik 1797 m., taigi jau valstybei žlugus. Privilegijoje nurodyta, kad dar prieš 1636 m. čia buvusi liuteronų bažnyčia; tad dabar, atstačius Biržus, leidžiama statytis naują bažnyčią, kuriai paskiriamas sklypas ir parama statybos medžiaga iš kunigaikščio miškų. 1638 m. Radvila įsakė sakyti pamokslus vokiečių ir lenkų kalbomis. Lietuvių kalba čia neminima, paliekant ją, matyt, reformatų bažnyčiai.
1704 m. švedai liuteronų bažnyčią sudegino. Kai ji buvo atstatyta, 1741 m. samdininkai kareiviai ją vėl sudegino.
Naujo pastato susilaukta 1771 m.
1797-1803 m. pastatyta nauja bažnyčia, tačiau 1826 m. sugriauta.
1846 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.
XIX a. parapija sumenko. Parapija buvo ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Kai kas tvirtina, kad savo laiku Radvilai gynę stačiatikybę prieš katalikų Bažnyčią ir kad jų galybės laikais buvusi cerkvė Biržuose. Tačiau tai abejotina, nes 1701 m. į Biržus atvykęs caras Petras I mišias klausydavo katalikų koplyčioje, įkurtoje pilyje. Cerkvė čia atsirado tik rusų okupacijos laikais. Biržų ordinatas E. Tiškevičius, pamatęs Biržuose vis didėjantį rusų kariuomenės, valdininkų ir jų šeimų narių skaičių, įsakęs atnaujinti senąją cerkvę. Tai padarė jis tuojau po 1863 m. sukilimo, matyt, diplomatiniais sumetimais, norėdamas sušvelninti labai įtemptą padėtį (rusai jį buvo įtarę globojus sukilėlius). Cerkvė su savo pastatais sudarė atskirą rajonėlį. Jai pastatyti grafas Tiškevičius paskyrė 4000 rb. ir rusų valdžia — 3129 rb.
Be minėtų bažnyčių, Biržuose iš senų laikų buvo ir žydų sinagoga. Pirmąją mokyklą Biržuose įkūrė Radvila Rudasis jau XVI a. 1681 m. ji buvo evangelikų reformatų sinodo žinioje. Mokykla ėmė silpnėti susilpnėjus reformaciniam judėjimui. Įsigalėjus katalikams, šalia reformatų buvo ir katalikų parapinė mokykla, kurią 1781 m. lankė 23 mokiniai, 1828 m. 50 mok., 1853 m. 45 mokiniai. 1696 m. įsteigta mokykla prie liuteronų parapijos. XIX a. viduryje buvo liuteronų, reformatų ir valsčiaus mokyklos. Pastarąją išlaikė Tiškevičius, ir joje mokėsi 150 mokinių. Įsiviešpatavus rusams, buvo įsteigta rusų pradžios mokykla. 1908 m. įsteigta mišri mokykla be lietuvių kalbos dėstymo; joje mokė rusai mokytojai. Netrukus betgi buvo iškovota teisė mokyti ir lietuvių kalbos. Tada šioje mokykloje nemokamai dėstyti sutiko reformatų kun. Povilas Jakubėnas. 1917 metais įsteigtas „Saulės" skyrius, o tų pačių metų lapkričio 20 d. atidaryta lietuvių vidurinė mokykla (vokiečių okupacinei valdžiai leidus). Tada šioje mokykloje, šalia 10 metų vaiko, sėdėjo ir 20 metų vyras ar mergina. 1918 m. mokykla buvo sustiprinta iš Rusijos grįžtančiais mokytojais. Užėjus raudoniesiems, buvo nutrauktas tikybos dėstymas. 1919. IV. 28 gimnazijoje bolševikai padarė kratą, kurios metu dingo daug vertingų knygų, žemėlapių ir inventoriaus dalykų. Veikiai mokykla išaugo į pilną gimnaziją. 1923 m. išleista pirmoji abiturientų laida. 1924 m. gimnaziją perėmė švietimo ministerija.
Įtempti katalikų ir reformatų santykiai atslūgo tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Juos atvėsino čia klebonavęs katalikų kunigas kam. J. Rimkevičius. Šis dvasininkas buvo tolerantiškas, ragino žmones šviestis, mokė dainų, muzikos, kėlė kooperaciją ir žemės ūkį. Dirbdamas sutartinai su reformatų kunigu P. Jakubėnu, pradžios mokykloje įvedė lietuvių kalbos dėstymą. Kai kun. Kazimieras Rimkevičius šventė savo kunigystės 50 metų sukaktį, jį nuoširdžiai sveikino ne tik katalikai, bet ir reformatai bei ev. liuteronai, o žydai jį vadino net „šventuoju tėvu". 1914 m. reformatų vadovybė su dūmos atstovu Martynu Yču jį minėjo gražiausiais žodžiais. Spaudos draudimo laikais Rimkevičius su kun. Povilu Jakubėnu Biržuose ir apylinkėse platino draudžiamąją lietuvių spaudą. Teisingai rašė „Mūsų Senovėje" Ruškys: „Žmonės čia įvairių konfesijų: katalikai, reformatai, liuteronai, baptistai ir kiti. Tačiau biržėno vardas juos visus jungia, ir atsiranda sugyvenimo būdų".
1692 m. Radvilaitė katalikų bažnyčią atnaujino. 1853 m. grafas Tiškevičius pastatė dabartinę būrinę Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią. Biržai buvo Panevėžio vyskupijos dekanato centras. 1936 m. parapijai priklausė 6762 katalikai.
1589. V. 1. dokumentu Radvila, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai". Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro, patarėjų, skobnininkų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 m. Biržuose jau dirbo keli evange likų kunigai. Radvilos užtikrino jiems išlaikymą. Prof. J. Yčas spėlioja, kad šis bažnyčios pastatas galėjęs dingti 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Po to ji buvo atstatyta.
1704 m., degant Biržams, sudegė ir evangelikų reformatų bažnyčia, tačiau jau 1705 m. ji vėl buvo atstatyta. 1741 m. ji buvo algauninkų sunaikinta ir po katalikų trukdymų, tik 1771 m. atstatyta.
Religinės kovos tarp katalikų ir reformatų Biržuose savo laiku buvo įgavusios aštrias for mas, su dideliais išsišokimais, net žudymais, čia iš vienos, čia iš antros pusės. Iš pradžių reformatai persekiojo katalikus. Neretai valstietis, perėjęs į reformatus, galėdavo išvaryti iš ūkio turtingesnį kataliką, pasiimdamas jo turtą. Po 1736 m. reformatai pradėti varžyti.
1874 m. buvo baigta statyti ir iškilmingai pašventinta nauja mūrinė bažnyčia. Biržai virto evangelikų reformatų sinodo centru. Parapija ir bažnyčia veikia ir po II pasaulinio karo. Biržų archyvuose akcentuojama, tvirtina prof. J. Yčas, kad evangelikų liuteronų parapija buvusi sudaryta iš lietuviams svetimo gaivalo. Privilegiją ją įsteigti išleido kunigaikštis Radvila 1636. XI. 23. Parapija buvo įrašyta į Upytės teismo knygas tik 1797 m., taigi jau valstybei žlugus. Privilegijoje nurodyta, kad dar prieš 1636 m. čia buvusi liuteronų bažnyčia; tad dabar, atstačius Biržus, leidžiama statytis naują bažnyčią, kuriai paskiriamas sklypas ir parama statybos medžiaga iš kunigaikščio miškų. 1638 m. Radvila įsakė sakyti pamokslus vokiečių ir lenkų kalbomis. Lietuvių kalba čia neminima, paliekant ją, matyt, reformatų bažnyčiai.
1704 m. švedai liuteronų bažnyčią sudegino. Kai ji buvo atstatyta, 1741 m. samdininkai kareiviai ją vėl sudegino.
Naujo pastato susilaukta 1771 m.
1797-1803 m. pastatyta nauja bažnyčia, tačiau 1826 m. sugriauta.
1846 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.
XIX a. parapija sumenko. Parapija buvo ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Kai kas tvirtina, kad savo laiku Radvilai gynę stačiatikybę prieš katalikų Bažnyčią ir kad jų galybės laikais buvusi cerkvė Biržuose. Tačiau tai abejotina, nes 1701 m. į Biržus atvykęs caras Petras I mišias klausydavo katalikų koplyčioje, įkurtoje pilyje. Cerkvė čia atsirado tik rusų okupacijos laikais. Biržų ordinatas E. Tiškevičius, pamatęs Biržuose vis didėjantį rusų kariuomenės, valdininkų ir jų šeimų narių skaičių, įsakęs atnaujinti senąją cerkvę. Tai padarė jis tuojau po 1863 m. sukilimo, matyt, diplomatiniais sumetimais, norėdamas sušvelninti labai įtemptą padėtį (rusai jį buvo įtarę globojus sukilėlius). Cerkvė su savo pastatais sudarė atskirą rajonėlį. Jai pastatyti grafas Tiškevičius paskyrė 4000 rb. ir rusų valdžia — 3129 rb.
Be minėtų bažnyčių, Biržuose iš senų laikų buvo ir žydų sinagoga. Pirmąją mokyklą Biržuose įkūrė Radvila Rudasis jau XVI a. 1681 m. ji buvo evangelikų reformatų sinodo žinioje. Mokykla ėmė silpnėti susilpnėjus reformaciniam judėjimui. Įsigalėjus katalikams, šalia reformatų buvo ir katalikų parapinė mokykla, kurią 1781 m. lankė 23 mokiniai, 1828 m. 50 mok., 1853 m. 45 mokiniai. 1696 m. įsteigta mokykla prie liuteronų parapijos. XIX a. viduryje buvo liuteronų, reformatų ir valsčiaus mokyklos. Pastarąją išlaikė Tiškevičius, ir joje mokėsi 150 mokinių. Įsiviešpatavus rusams, buvo įsteigta rusų pradžios mokykla. 1908 m. įsteigta mišri mokykla be lietuvių kalbos dėstymo; joje mokė rusai mokytojai. Netrukus betgi buvo iškovota teisė mokyti ir lietuvių kalbos. Tada šioje mokykloje nemokamai dėstyti sutiko reformatų kun. Povilas Jakubėnas. 1917 metais įsteigtas „Saulės" skyrius, o tų pačių metų lapkričio 20 d. atidaryta lietuvių vidurinė mokykla (vokiečių okupacinei valdžiai leidus). Tada šioje mokykloje, šalia 10 metų vaiko, sėdėjo ir 20 metų vyras ar mergina. 1918 m. mokykla buvo sustiprinta iš Rusijos grįžtančiais mokytojais. Užėjus raudoniesiems, buvo nutrauktas tikybos dėstymas. 1919. IV. 28 gimnazijoje bolševikai padarė kratą, kurios metu dingo daug vertingų knygų, žemėlapių ir inventoriaus dalykų. Veikiai mokykla išaugo į pilną gimnaziją. 1923 m. išleista pirmoji abiturientų laida. 1924 m. gimnaziją perėmė švietimo ministerija.
Įtempti katalikų ir reformatų santykiai atslūgo tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Juos atvėsino čia klebonavęs katalikų kunigas kam. J. Rimkevičius. Šis dvasininkas buvo tolerantiškas, ragino žmones šviestis, mokė dainų, muzikos, kėlė kooperaciją ir žemės ūkį. Dirbdamas sutartinai su reformatų kunigu P. Jakubėnu, pradžios mokykloje įvedė lietuvių kalbos dėstymą. Kai kun. Kazimieras Rimkevičius šventė savo kunigystės 50 metų sukaktį, jį nuoširdžiai sveikino ne tik katalikai, bet ir reformatai bei ev. liuteronai, o žydai jį vadino net „šventuoju tėvu". 1914 m. reformatų vadovybė su dūmos atstovu Martynu Yču jį minėjo gražiausiais žodžiais. Spaudos draudimo laikais Rimkevičius su kun. Povilu Jakubėnu Biržuose ir apylinkėse platino draudžiamąją lietuvių spaudą. Teisingai rašė „Mūsų Senovėje" Ruškys: „Žmonės čia įvairių konfesijų: katalikai, reformatai, liuteronai, baptistai ir kiti. Tačiau biržėno vardas juos visus jungia, ir atsiranda sugyvenimo būdų".
Komentarai
Rašyti komentarą