Biržų miesto istorija

Biržų apylinkės buvo gyvenamos jau neolite. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492) dovanojo Trakų vaivadai Radvilai Astikaičiui 6 pavaldinius ir žemės. Radvilos čia plėtė savo valdas ir valdė Biržus iki 19 a. pradžios. 1500 pastatyta katalikų bažnyčia. Miestelis pirmąkart paminėtas 1520 (buvo 53 namai). 1542–45 prie jo minima ir Astravo žemė. Biržai buvo strategiškai svarbūs – pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į Rygos uostą. 1547 tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Livonijos pasienio tvirtove. Biržų miesto istorija iki XV—XVI a. tėra labai mažai žinoma. Biržų praeitį tyrinėjęs ir specialią studiją parašęs prof. Jonas Yčas mano, kad XIII-XlV a. Biržų apylinkės dar nebuvo gyvenamos ir todėl kalbėti apie to laikmečio Biržų istoriją nebūtų pagrindo: tada čia buvę vieni miškai. Radvilų giminės, su kuria taip surišti Biržai, lizdas taip pat nesanti ši vietovė: Radvilų pranokėjai Astikai turėję savo dvarus palei Kernavę, Giedraičius, Dubingius, Ukmergę. Tik įsigiję Dubingius, Radvilai pamažu stūmęsi pirmyn per Aluntą, Vyžuonas, Svėdasus, Pandėlį, Papilį iki Biržų ir N. Radviliškio. Pagal tą patį Yčą Biržų visuomenei, ginčijantis su lenkais, rūpėję pasendinti savo vietovę. Taigi daug kur minimas istoriškai žinomas Steponas Radvila (1269 m.) tariamu Biržų steigėju. Senuose dokumentuose Biržų vardas minimas 1415 m., kai Jogaila, lankydamas Lietuvos žemes, aplankė ir Biržus. Atrodo, kad kovų su kalavijuočiais laikais Biržuose galėjo būti medinė pilaitė, stovėjusi dabartinės ligoninės rajone. Ten be kitų senienų, rasti ir kokliai su herbais — žalčiu apjuostas erelis. Kai kas spėlioja, kad tai galėjęs būti Radvilų pirmatakų herbas. Radvilai Biržus gavo vedybų keliu, kai Ona Radvilaitė, duktė Mikalojaus Radvilo, kuris drauge su Jogaila buvo priėmęs krikštą, ištekėjo už Fedkonio Grigaliaus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero sekretoriaus. Fedkonis mirė 1492 m. Kadangi jis neturėjo vaikų, visus dvarus ir kitus turtus su Biržais paliko savo žmonai, kuri juos perteikė savo broliui Jurgiui Radvilai (miręs 1541 m.). Šio Jurgio duktė Barbora Radvilaitė pateko į Lietuvos sostą kaip karaliaus Žygimanto Augusto žmona; per jos vedybas ir savo gabumus iškilo du pusbroliai Radvilai: Mikalojus Rudasis, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, ir Mikalojus Juodasis — Nesvyžiaus ir Olikos. Iškilę Radvilai ėmė kelti ir Biržus, kaip savo žemių sostinę. Jie bandė į šią vietovę patraukti daugiau žmonių, sukurti stambesnį prekybos centrą, bendrauti su svetimais kraštais. Praturtėję ir būdami Didž. Lietuvos Kunigaikštijos etmonai, norėjo gauti savarankiškumą Biržų kunigaikštijai ir išvaduoti Lietuvą iš nemėgstamos Lenkijos įtakos bei ryšių su ja. Tačiau ši Radvilų politika lenkų ir juos palaikančių kitų Lietuvos didikų buvo atspėta, stropiai sekama ir visada rasdavo didelių kliūčių. Ypač Radvilams priešinosi Sapiegos, Katkevičiai, Gonsievskiai. Bižų miestas pradėjo augti XV a. gale ir XVI a. pradžioje. 1520 m. buvo 63 namai, davę 20 kapų grašių pelno, į kurį neįskaityti prekybiniai mokesčiai. 1547 m. Biržai tapo Radvilų žemių centru. Kng. Jurgis ir jo sūnus Mykolas Rudasis Radvilai Biržuose negyveno. Tik Mykolo sūnus Kristupas I Radvila (populiariai vadinamas Krisiumi I) čia pastatė mūrinę pilį, perkėlė Radvilų rezidenciją ir įkurdino ją Biržuose. Jis įsteigė ir Biržų tvirtovę, o tap pat davė pagrindus Biržų miestui. Biržai tada buvo Lietuvos kariuomenės surinkimo vieta ir šiam reikalui, būdamas pasieninis Lietuvos miestas, tiko. 1556 m. Rygos arkivyskupo laiške Biržai dar vadinami miesteliu. Kristupas čia gyveno nuolat ir iš Biržų rūmų-pilies ėjo Lietuvos etmono pareigas, visiškai iš čia neiškeliaudamas. Visa jo, karo vado, korespondencija buvo siunčiama jam į Biržus, kuriuose jis, anot istoriko prof. J. Yčo, „tupėjo lyg erelis" ir su savo kariuomene netikėtai puldavo Kuršą bei Dauguvos pakraščius. 1601 m. jis staiga puolė Kuokseną (vok. Kokenhuse) ir čia sumušė Lietuvos priešus; dėl to ir dėl savo atkaklaus būdo buvo pramintas Radvila Perkūnu. Radvila Perkūnas (1547 — 1603) pradėjo organizuoti Biržus Magdeburgo savivaldybės pavyzdžiu, priskyrė 60 valakų žemės, pagyvino prekybą, pastatė naujų namų. 1589 m. išgavo iš karaliaus Žygimanto III Vazos jau pakartotinį raštą, kuriuo miestui suteikiamos magdeburgiškos privilegijos, įvedami ketvirtadienio ir sekmadienio turgai, senasis kelias iš Vilniaus į Rygą vėl atkreipiamas pro Biržus, suteikiama mokestinių lengvatų, sumažinami muitai, ir kt. Biržai tapo svarbiu Lietuvos gynybos punktu. Pro čia ėjo didžiausias anų amžių strateginis vieškelis, jungiąs Vilnių su Ryga. Juo buvo gabenami žemės ūkio produktai, įvairūs gaminiai; čia eidavo ir priešo kariuomenė, norėdama patekti į Lietuvos gilumą. Taigi ir Biržų pilies uždavinys buvo saugoti kelią j Lietuvos gilumą. Amžių bėgyje čia vyko daug kautynių, išlieta nemaža lietuvių ir jų priešų kraujo. 1609. III. 6 Kristupo Radvilos II instrukcija, išleista Papilyje, įsakoma globoti senuosius vietinius Biržų pirklius ir sutvarkoma prekyba. Sutvarkomi ir amatininkų, ypač mėsininkų, reikalai. 1610. VI. 12 Kristupas Radvila išleido potvarkį, kuriuo sureguliavo prekybinius mokesčius. Pagal jį kiekvienas miestietis, atvežęs į Biržus silkes, turėdavo nuo kiekvienos statinės į miesto kasą mokėti 2 skatikus. Mielių prekybos monopolį laikė Biržų vaitas; už jį buvo kasmet mokama'10 kapų skatikų. Mėsininkai (jų sumažinta iki 8) turėjo mokėti tam tikrus mokesčius nuo kiekvieno paskersto gyvulio, ir turėjo prekiauti kiekvieną dieną po du, o sekmadieniais visi. Jeigu kuris jų paskirtą dieną su mėsa nesėdėtų prie rotušės, turėtų būti nubaustas kapa skatikų baudos. Šiuo potvarkiu Biržų turguje ir šiaip jau prekyboje įvedami Rygos miesto matai. 1639 m. už prekyvietes miestas gavo 120 kapų grašių nuomos mokesčio. 1625 m. Švedijos karalius Gustavas Adolfas su didele jėga įsiveržė į Lietuvą, apgulė Biržus ir pareikalavo pasiduoti. Pilies viršininkui nesutikus, pradėjo pulti tvirtovę. Pilis gerokai spyrėsi, tačiau, negaudama paramos iš šalies, pasidavė. Švedijos karalius įsakė išvežti į Rygą visą buvusią karo amuniciją ir kunigaikščio iždą. Tačiau lietuviai greitai išvijo švedus iš Biržų; šie traukdamiesi sudegino tvirtovę su miestu. 1644 m. karalius Vladislovas IV patvirtino visas Radvilų Biržų miestui suteiktas privilegijas. Ta proga miestas buvo 12 metų atleistas nuo mokesčių, tačiau po to dar ilgą laiką negalėjo aukščiau iškilti. Kunigaikštis Boguslavas Radvila Biržuose negyveno. Būdamas vok. kunigaikštytės sūnus, bičiuliavosi su vokiečių dinastijomis, turėjo daug pilių Prūsuose ir Kurše ir jų skaičiumi pranoko net suvereninius valdovus. Tačiau jis ir svetur gyvendamas, rūpinosi Biržais. Biržuose buvo iškilmingiausiai švenčiamos visos Radvilų šeimos šventės, šaudant iš patrankų, iš pilies rūsių paleidžiant tam tikrą kalinių skaičių. Jis laikė didžiulę kariuomenę. Boguslavo laikais, po karo su švedais, buvo sudarytas Biržams pertvarkyti vadinamasis Spinovskio planas. Biržai susilaukė pylimo, naujų gatvių ir aikščių. Plane pažymėta 114 namų, iš kurių keliolika viešo pobūdžio: rotušė, reformatų, liuteronų bažnyčios, mokykla, žydų maldos namai, vaito, jo padėjėjo, miesto raštininko, kunigo, daktaro, mokytojo, budelio ir kt. namai. Amatininkų tada pažymėta 52; jų tarpe 5 batsiuviai, 5 kalviai, 3 siuvėjai, 3 puodžiai, 3 mėsininkai, 2 duonkepiai, 1 gydytojas, smuikininkas, barzdaskutys, stiklius, katilius ir kt. 1655 m. švedai užplūdo Lietuvą. Boguslavas ir Jonušas Radvilai, taip pat visa eilė kitų žymių Lietuvos valstybės vyrų, pasidavė švedams, leido jiems užimti Biržus. Tuo pačiu metu Kėdainiuose buvo sudaryta Lietuvos ir Švedijos sutartis, kuria Lietuva atsimetė nuo Liublino unijos ir sudarė ją su Švedija.Jeigu ją būtų vykdę, ji būtų pakreipusi Lietuvos likimą visai kita kryptimi ir nusukusi Lietuvą nuo unijos su Lenkija.1655 m. Boguslovą Radvilą ir kitus priėmė Švedijos karalius. Šis mūsų didikas buvo sudaręs su švedais tris traktatus, nukreiptus pries Lenkiją. Švedai pažadėjo jam feldmaršalo laipsnį ir gerą alga. Kita proga, jis nuo sutarties atsimetė, sudarę tris traktatus su Lenkija pries švedus, padėjo karaliui, ypač išvejant rusus iš Vilniaus. Lietuvos lauko etmonas Gosievskis, atsimetęs nuo Kėdainių sutarties ir sumušęs švedus Prūsuose, apgulė Biržus ir paėmė juos, drauge su visa švedų įgula. Kunigaikštis Boguslavas, susitaikęs su karaliumi, gavo iš jo daug malonių. Jis siekė net etmono valdžios Varšuvoje, tačiau jos negavo. Jis pradėjo atstatyti Biržų pilį bei rezidenciją. Labai galimas dalykas, kad jis iš pagrindų atstatė visą pilį ir pakeitė jos formą. Pilies vartuose buvo bokštas su aštuonkampiu bokštu, laikrodžiu ir marmurine lenta su įrašu, o viršuje Kristupo I Radvilos statula. Pilies langai švino ir stiklo. Šiam reikalui švinas buvęs gaminamas N. Radviliškio girioje. Pilies vartuose ir sienose buvo spalvotų piešinių. Koklinės pilies krosnys su Radvilų herbais. Apatinės galerijos rūsiai grįsti lauko akmenimis. Pilies stalių darbams vadovavęs amatininkas iš Vyžuonų. Ypač gražiai atrodęs puikiai išbaigtos architektūros valgomasis kambarys. Iš visų išsiskyrė didžioji pilies salė, kurioje buvęs įruoštas „sodas". Įdomūs pagražinimai sienose, nišose. Viduriniuose kambariuose įruošta iždinė. Viduje rūmai turėjo suktus laiptus. Stogas buvęs plokščias, o kaminai su stogeliais. Ant pavilijonų stogų buvę rutuliai, ant kurių stovėjo mediniai paauksuoti ereliai. Paviljonų kupolai žali, o stogai raudoni. 1665 m. į pilies rūmus turėjo atvažiuoti Boguslovas. Šiam reikalui iš Rygos atgabenta 175 buteliai ispaniško vyno, pagaminta pora statinių midaus, alaus iš kviečių ir miežių ir kt. Deja, pakelyje kunigaikštis susirgo ir į Biržus teatvyko 1667 m. Pilies atstatymo darbai baigėsi apie 1669 m. 1701 m. Biržuose susitiko Lietuvos-Lenkijos karalius Augustas II su Rusijos caru Petru I. Čia buvo sudaryta abiejų valstybių sutartis, nukreipta prieš švedus. Šia proga suruoštos didžiulės iškilmės, į kurias suplaukė daugybė abiejų lyčių aukštų svečių. Visi linksminosi prie gausiai apkrautų stalų ir pilnų taurių. Petras I, norėdamas įsiteikti lenkams, viena proga pasirodė apsivilkęs lenkų drabužiais. Jis ištisas dienas ir naktis praleisdavo pokyliuose. Biržų pilyje tada gyveno abudu jau minėti monarchai, Kuršo kunigaikštis, anglų generolas Ryša, Prancūzijos atstovas ir daug jų palydovų. Kitą dieną valdovai šaudė iš patrankų. Caras nepataikęs į taikinį, Augustui pavykę. Tačiau Lenkų visuomenė nepritarusi sąjungai su caru, ir Augustas į ją įstojo tik Saksonijos valdovo titulu. Caro viešnagės proga, jo paties rankomis, buvo pasodinta liepa, išlikusi iki mūsų dienų ir auganti netoli pilies griuvėsių. 1705 m. Petras I vėl Biržuose išbuvo 4 dienas. Praslinkus keliems mėnesiams, švedai paėmė Biržus, pagrobė gausią amuniciją ir nužygiavo į krašto gilumą. Vėliau kunigaikštis Oginskis, rusų padedamas, vėl atsiėmė Biržus, bet 1704 m. miestas vėl atiteko švedams. Šio karo metu, miestui ir piliai einant iš rankų į rankas, Biržai smarkiai nukentėjo: miestas pilies komendanto, lyg strateginiais sumetimais, buvo sudegintas, miesto vietoje teliko griuvėsiai, kaminai. Tokį jį atgavo Lietuva. Dar 1709-1710 m. čia tebuvo rusų įgulos viena kuopa. 1701-1718 m. laikotarpyje, Biržų ordinacijos archyvo žiniomis, Radvilams karas daug kaštavęs: švedams išleista 600.000 lenkiškų auksinų, rusams — 93.000. Vien tik 1702-1704 m. plėšimai siekę 79.951 auksiną. Viso nuostolių buvo 2.728.821 auksinas. 1708 m. sudarytas Biržų kunigaikštijos turtų ir inventoriaus sąrašas, išlikęs iki mūsų laikų ir patekęs į Biržų muziejų. Iš jo matyti, kad karo metu pilies pylimai buvo suardyti, mūro rūmai sugriauti; juose telikę 3 kambariai, ir tie patys be durų ir langų; buvo sunaikintas Biržų dvaras, jo ūkio trobesiai, inventorius ir miestas. Nuo to laiko Biržų pilis jau nebebuvo karo tvirtovė ir karuose nebegarsino Biržų vardo. Po karo miestas ėmė atsistatyti. 1794 m. sukilimo metu Biržuose veikė gen. Prozoras ir ties Saločiais kovojo su rusais. Rusai užėmė Biržus, tačiau jų kunigaikštis Golicinas neleido kareiviams įeiti į miestą ir jo plėšti. 1731 m. pasibaigė Biržų - Dubingių kunigaikščių Radvilų giminės linija ir Biržai perėjo į Nesvyžiaus Radvilų rankas. Biržus labai nugyveno kunigaikštis Karolis Radvila, žmonių vadinamas „Panie Kochanku" (dėl jo lenkiško priežodžio). Jis Biržuose negyveno, tik retkarčiais atvykdavęs. 1773 m. jis pakvietė į Biržus anglų kunigaikštytę King-ston, kuriai jis piršosi, ir ta proga suruošė didžiules iškilmes, trukusias 14 dienų ir kaštavusias 500.000 auksinų. Šventės įspūdingumui padidinti lauke buvo pastatytas specialus medinių namų miestas, kuriame pavaizduotas priešo užpuolimas ir gynimas. Pabaigoje šis miestas sudegintas (fejerverkas). Vien tiktai šio gaisro vaizdavimas atsiėjęs 100.000 auksinų. Gaisro metu, šaudant patrankomis, salėse vyko didžiulis balius. Nors iškilmės buvusios ir labai nepaprastos, išleista nepaprastai daug pinigų, tačiau kunigaikštytė, kuros garbei jos buvo suruoštos, nesutikusi už Radvilos tekėti. Iš viso Panie Kochanku buvęs labai išlaidus ir greitai palaužė Radvilų ekonomijos tvirtumą, nors ir turėjo 200.000 baudžiauninkų. Tad 1804 m. Karolis Radvila, vienas iš blogiausių Biržų valdovų, užstatė Biržus už skolas grafui Juozapui Tiškevičiui. 1811 metais tas pats grafas nupirko Biržų kunigaikštiją ir perėmė ordinaciją. Biržų miesto herbas — juodo aro snapas auksiniame dugne, šalia sparno pasaga su trimis kryžiais aro naguose dangiškame fone (plg. Kėdainių herbą). Rusai sustabdė Biržų miesto magdeburgiškų teisių veikimą. 1817 m. buvo įsakyta išvežti į Panevėžį teismo knygas, o visą miesto valdybą atiduoti Biržų sa-vininkams. 1812 m. Rygos - Vilniaus keliu pro Biržus žygiavo prancūzų kareiviai. Biržai buvo suformavę atskirą pulką, kurio vadu buvo Mykolas Tiškevičius, kurį Napoleonas paskyrė pulkininku. 1815 m. Rusijos caras Aleksandras, su 12 ekipažų, užsuko į Biržus. 1822 m. jis lankėsi Biržuose antrą kartą ir ta proga įsakė bajorų maršalkai Aleksandrui Bistramui žiūrėti, kad senovės liekanų niekas nenaikintų. 1831 m, sukilimas palietė Biržus su apylinkėmis. 1831 m. gruodžio mėn., malšindamas sukilėlius Suvalkų krašte, čia atvyko ir sustojo suomių gvardijos 600 vyrų dalinys, išsidėstęs Biržuose ir Kirklių, Ripeikių, Užbalių, Šepystos kaimuose. Meldėsi jie vietos reformatų bažnyčioje. 1831. XII. 18 caras gvardiją apdovanojo šv. Jurgio vėliava su įrašu: „Už lenkų 1831 m. paveržimą". Biržuose dalinys stovėjo iki 1832. II. 22. Jo nuostoliai kautynių metu nebuvę dideli: 10 vyrų žuvę, tačiau nuo įvairių ligų, epidemijų žuvę net 400; jų dauguma ir palaidota Biržų kapinėse. 1863 m. sukilimo metu vyko sukilėlių kautynės su rusais Biržų girioje. 1861 m. buvo sukilę Biržų dvaro valstiečiai. Tada čia siautėjo rusų baudžiamieji būriai — raitelių daliniai. 1862 m. į Biržus buvo atvykęs garsus rusų pulkininkas Skvorcovas su dviem eskadronais kareivių, numalšinęs biržiečių pasipriešinimą. Baudžiavos panaikinimas Biržuose buvo sutiktas be triukšmo. 1862 m. Tiškevičiaus ordinacija paversta majoratu, kuris išsilaikė iki XIX a. pabaigos. Grafas Jonas Tiškevičius, jos savininkas, gyveno ne Biržuose, bet svetimuose kraštuose; gaudamas nemaža pinigų už išnuomotus dvarus ir parduotus miškus, leido juos Paryžiuje ir kitur. XIX a. viduryje Biržų miestas dar nebuvo kaip reikiant atsistatęs. Tada čia buvo 2630 gyventojų, 528 privatūs namai, jų tarpe tik 2 mūriniai. Gyveno ir 400 žydų, kurie laikė 42 krautuves. 1905 m. sąjūdis palietė ir Biržus. 1905 m. Biržų apylinkėse reiškėsi priešrusiškos nuotaikos, ir daugelyje vietų valstiečiai, dažniausiai Ernesto Galvanausko vadovaujami, buvo pašalinę rusišką administraciją. 1905. XI. 20 demonstravo apie 3000 valstiečių ir miestelėnų. 1905 m. Vilniaus seime biržiečiai buvo gražiai atstovaujami savo atstovų. 1906. VIII. 6 Biržuose suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras-spektaklis, kurio metu suvaidinta dvi komedijos, gražiai pasirodė lietuviškas choras ir ragų bei skudučių orkestras. 1912 m. įkurta meninė „Lyros" draugija, ruošusi vakarus, koncertus ir kitokius parengimus. Čia nemažai pasidarbavo kompozitorius St. Šimkus, suorganizavęs chorą, ruošęs koncertus. 1912 m. Martyno Yčo ir kitų pastangomis Biržuose įsteigta spaustuvė. Jau prieš I pasaulinį karą buvo leidžiami kasmetiniai Biržų kalendoriai, išstūmę pasienyje įsigalėjusius latviškus „Laika gramata". Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, pradėta organizuoti Biržų aps. savivaldybė. 1918. XI. 15 Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju Biržų aps. viršininku paskyrė Povilą Žitkevičių. Buvo sudarytas apskrities komitetas ir pradėta tartis su vokiečiais dėl perėmimo valdžios ir turto, tačiau vokiečiai ne tik neperdavė, bet tuo turtu spekuliavo. Buvo sudarytas 70 vyrų milicijos būrys. Jie, šiaip taip apsiginklavę, atvyko į Biržus ir užėmė visus svarbesnius punktus. Vokiečiai tada buvo sukalbamesni. 1918. XII. 18-20 jų apie 100 vežimų vilkstinė ir 200 pareigūnų bei kareivių paliko Biržus. 1919 m. sausio mėn. pradžioje Biržus ir apskritį užėmė bolševikai. Biržų partizanai pasitraukė ir prisijungė prie Joniškėlio aps. komiteto organizuojamo savanorių dalinio. 1919 m. gegužės pabaigoje bolševikai buvo išvyti. Lietuvių administracija susitvarkė, pradėjo dirbti mokyklos, įstaigos. 1924 m. pabaigoje apskrities įstaigos iš Pasvalio buvo perkeltos į didesnį ir patogesnį Biržų miestą. Lietuvos žemės reforma gerokai palietė Biržus ir apylinkes. Buvo galutinai likviduotas Biržų majoratas. Paskutinis majorato valdytojas buvo grafas Alfredas Tiškevičius, paveldėjęs iš savo tėvo jo senelio pirktą majoratą apie 50.000 ha žemės bei miškų. Gyvendamas Biržuose jis jau iš mažens pramoko lietuviškai. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, jis buvo pakviestas į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą ir daugeliu atvejų gražiai pasitarnavo mūsų valstybei. Mirė Paryžiuje 1930 m. Lietuvos valstybei iš majorato žemių atiteko dar 36.000 ha žemės; iš jų 17.000 ha miško. Nepriklausomos Lietuvos laikais Biržai ėmė augti ir gražėti. Iš Biržų dvaro miestui buvo priskirta žemės, kurio buvo išdalinta sklypais, išgrįsta visa eilė naujų gatvių, sutvarkytos aikštės., apsodintos medžiais, nutiesti šaligatviai, sutvarkytas grindinys. 1922 m. Lietuvos valdžia baigė tiesti vokiečių įpusėtą siaurąjį geležinkelį, sujungusį Biržus su Šiauliais ir kitais miestais. Po karo Biržuose pradėjo eiti pirmasis Lietuvos provincijos vietovėse leidžiamas laikraštis „Biržų Žinios", kurį įsteigė ir redagavo aps. gyd, J. Mikelėnas. Biržuose buvo spausdinama ir reformatų spauda – ,,Mūsų žodis”, ,,Sėjėjas”, katekizmai ir kt. 1929 m., apskrities viršininko V. Rozmano ir kitų rūpesčiu, atidarytas Biržų muziejus su daugybe skyrių, sukaupęs didžiulį šios apylinkės vertingų eksponatų kiekį, įsteigtas viešas knygynas su skaitykla, sutvarkyta bei praplėsta čia dar nuo 1877 m. buvusi miesto ligoninė, Biržų gimnazijai pasta tyti nauji puošnūs didžiuliai dviejų aukštų mūriniai rūmai su sale ir kitais įrengimais. Senojoje Vaistinės aikštėje 1922 m. pastatytas paminklas poetui Stanislovui Dagiliui (poeto biustas ant juodo marmuro piedestalo). 1931 m. birželio 28 d. Pilies rajone atidarytas gražus skulptoriaus Zikaro darbo paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai atminti. 1931 metais šauliai pastatė paminklą žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. Išaugo visa eilė valstybinių, savivaldybinių ir privačių pastatų. Buvo lietuvių ir žydų gimnazijos, kelios pradžios mokyklos, daugybė įvairių kursų, kelios bibliotekos su skaityklomis, liaudies universitetas, 4 prieglaudos, spaustuvė; kooperatinės organizacijos: Biržų žemės ūkio kooperatyvas su skyriais, Smulkaus kredito bankas, Ūkininkų Sąjungos liaudies bankas, Biržų žydų liaudies bankas, Gimnazijos moksleivių kooperatyvas; taip pat buvo didžiulė garinė pieninė, linų ir pakulų verpimo fabrikas „Siūlas" odų dirbtuvė, 4 kailių dirbtuvės, molinių indų dirbtuvė, elektros stotis, 2 medžio apdirbimo ir baldų dirbtuvės, 3 malūnai, 2 verpyklos, 3 vėlyklos, 2 karšyklos, vyno dirbtuvė, skerdykla, 2 kino teatrai, 4 viešbučiai, keli knygynai bei knygų ir laikraščių kioskai; 1932 m. Biržuose buvo 228 smulkių prekių krautuvės, trys vaistinės, vaistų sandėlis ir kt. Biržams tapus apskrities centru, čia susitelkė visa eilė administracinių įstaigų: ap skrities viršininkas, karo komendantūra, policijos vadas ir policijos nuovada, apylinkės teismas, tardytojas, notariatas, arešto namai, apskrities, miesto ir valsčiaus savivaldybės, šaulių rinktinė, miškų urėdija, žemės tvarkytojo įstaiga, pradžios mokyklų, mokesčių inspekcijos. Gyvai reiškėsi organizacinė veikla. 1931 m. Biržuose buvo 347 mūriniai ir 692 mediniai namai, 51 gatvė. 1923 im. mieste buvo 5315 gyv., 1935 m. — 5983, 1939 m. — 8281 gyventojas. Okupantai sugriovė Biržų miesto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Bolševikai ištrėmė ar nužudė nemaža biržėnų; vokiečiai išžudė beveik visus Biržų žydus. II pasaulinio karo pabaigoje Biržų apylinkėse vyko smarkios vokiečių rusų kovos. 1944. VII. 30 rusai užėmė Biržus. Vokiečiai, laikydami svarbiu punktu, šiame ruože sutelkė 6 kariuomenės divizijas, per 100 tankų ir mėgino atsiimti. Trumpu laiku 20 kartų smarkiai puolė, atakavo ir VIII. 3 užėmė miestą. Kiek į šiaurę nuo Biržų vyko smarkios aviacijos kovos. Tačiau netrukus rusai vėl paėmė Biržus. Mūšių metu, einant miestui iš rankų į rankas, sugriauta daug pastatų ir sunaikinta gyventojų turto; žuvo taip pat nemaža vietinių gyventojų. Tarp pašto ir gimnazijos rūmų buvo didžiulės griuvėsių krūvos. Pokario metais Biržų apylinkėse vyko partizaninės kovos. 1945 m. žiemą lietuviai partizanai užpuolė Biržus ir išvadavo iš kalėjimo suimtus tautiečius. Po karo Biržai lėtai atsistatė, tačiau per 20 metų nemažai atstatyta. Ta proga miestas perplanuotas, nutiesta naujų gatvių, išplėstas vandentiekio tinklas, kanalizacija, pradėjo kursuoti autobusai. Kai kurių sugriautų namų vietoje įrengti skverai, pasodinta medžių, pasodinti gėlynai. Yra administracinės (rajono ir miesto) įstaigos, audimo—verpimo fabrikas „Siūlas" malūnas, elektros stotis, aliejaus fabrikėlis, alaus darykla, viešbutis, kinas, pora gimnazijų. 1959 m. Biržuose buvo 8624 gyv. (3721 vyras ir 4903 moterys), 1963 m. — 9200 gyventojų. Okupantai nugriovė Lietuvos Nepriklausomybės paminklą. Biržų pilies restauravimo darbai buvo pradėti 1955 m. Nustatyta, kad pilis turėjo savitą struktūrą; panašaus pobūdžio senovės tvirtovių Lietuvoje beveik neišliko. Rasta, kad apie 2 ha dydžio kvadratinis, su išsikišusiais kampais pilies kiemas buvo gynybinių kelių eilių šaudymo sistemos pylimu. Radvilų įkurtų pilies rūmų griuvėsiai stūkso pietvakarinėje kiemo pusėje. Pilies rūmų pamatai neatitinka buvusios senosios pilies pamatų; dalis senųjų pamatų aptikta įvairiose rūmų išorės vietose. Tiek vieni, tiek antri pamatai įleisti į 3—4 m gylį. 1960 m. valant rūsius, ties šiaurės vakarų dalies pamatais pastebėtos tuštumos. Išaiškėjo, kad po rūmų pamatais yra ir daugiau tuščių vietų; kai kurios jų primena kanalus, iki 0,8 m gylio ir iki 1 m pločio Tuštumų viršuje yra pamatų apačia. Kai kur tuštumos-kanalai siekia iki 6 m ilgio. Tai karstiniai reiškiniai; jie susidarė jau pastačius pilį. Iškyla pavojus, kad Biržų pilies fragmentai gali ir sugriūti. Iki 1961 m. buvo atkasti rūsiai, archeologiškai ir geologiškai tyrinėta, konservuoti kai kurie sienų fragmentai. Biržų pilies remonto reikalams buvę išleista 586.000 rublių. Tolimesni pilies restauravimo darbai Maskvos įsakymu sustabdyti.